2017-03-19

Sutarus su savimi, kad aprašysiu tai, kaip jaučiuosi eidama kasdienį kelią, primiršau, kad teks sutarti ir su arčiausiai esančiais aplinkiniais. Pasirodo, ir juos veda lietuvio standartinis mąstymas – jei tau blogai, šiukštu apie tai nekalbėk, tik niekam neprasitark, jei tai ne artimieji, nes bus blogai. Iškėlus mintį, kad gal ir nereikia arti prisileisti tų, kuriems iškart baisu vos tik situacija neina normaliai suvokiamu keliu, šast kitas argumentas – bet juk žmonės bailūs, daugelis bailūs. Na, ir niekas nenorės ligonio, nes ligoniai niekam nereikalingi. Mat kaip!

Paliūdėjau lygiai pusdienį dėl tokios reakcijos ir vėl teko tartis su savimi. Man tai tinka? Na, ne, man tai netinka. Ir aš įsitikinusi, kad ir sveikatos problemų turintis žmogus negali būti apibūdinamas vieninteliu žodžiu „ligonis“. Jam tinka itin daug kitų įvardijimų ar epitetų. Ir aš drąsiai apsiimu tai įrodyti – tiems, kas gyvena toliau, ir tiems, kam nuskilo su manimi dalintis kasdieniu gyvenimu.

Knygoje, kurią rekomenduoju perskaityti visiems, susiduriantiems su epikrizėmis ir kitais smagiais medicininiais išrašais, buvo keliamas gan paprastas klausimas – kaip gyventi toliau. Naratorius, apie savo plaučių vėžį sužinojęs tuomet, kai šis buvo jau paskutiniosios stadijos, svarstė tris galimas išeitis: viena, jeigu žinotų, kad gyventi liko dešimt metų, kita, jeigu dveji metai, ir dar viena, jei keli mėnesiai. Bet kuriuo atveju, pripažįstama, kad nė velnio neaišku, ką pasirinkti ir ką daryti. Mano situacija, mediciniškai žvelgiant, nėra tokia dramatiška, visgi rinktis reikia ir tai daryti reikia gan dažnai. Ir aš taip pat susiduriu su suvokimu, kad nė velnio nesu tikra, ką man daryti.

Beje, knyga vadinasi „Įkvėpti tylą“, parašyta jau mirusio Paulo Kalanithi. Yra išversta ir į mūsų kalbą, galima skaityti ir originalą. Čiut apie šią dramą: http://www.economist.com/news/books-and-arts/21690011-intimate-essential-memoir-meaning-he-lay-dying?fsrc=scn/fb/te/bl/ed/. Prie šios knygos, manau, dar sugrįšiu.

Netikrumo jausmas, tiesą pasakius, yra tas, kuris įsigyvena tavyje nuo pat pradžios (kad ir kokia ji – ligoninė, gydytojo apžiūra, priepuolis, etc.) ir nedingsta niekur. Su juo susigyveni ir išmoksti elgtis kaip su kuria problemine kūno vieta. Ir, deja, kartais tą jausmą pakursto ir tie, kas ištikus organizmo problemoms norėtųsi, kad būtų tvirta atrama – kalbu apie medicinos atstovus.

Per dvylika metų, kai gyvenu su kavernoma, turėjau konsultacijas su septyniais neurochirurgais, tikrai daugiau neurologų (konkretaus skaičiaus nesekiau ir neatsiminsiu net norėdama – vien per pastarąsias tris savaites mane konsultavo trys iš jų), keturias hospitalizacijas šiuo reikalu, du mėnesius gulėjau reabilitacijos ligoninėje. Sutikau ne vieną ir net ne dešimt specialistų, kuriems aiškinau savo ligą ir simptomus.

Iš jų visų galėčiau išskirti keletą. Keletą, palikusių labai stiprų įspūdį. Vieni – tokį, kai išeini su bloga naujiena, bet jautiesi ramus, kiti – tokį, kai tau tiesiog atvimpa žandikaulis ir neturi ką pasakyti. Ir juos, mano manymu, skiria paprastas dalykas – požiūris į prieš jį esantį žmogų.

Man labai, labai smarkiai norėtųsi, kad medikai suvoktų, jog gydymo reikalauja ne vien streikuojantis organizmas, gydymo reikia ir jį gaubiančiai dvasiai ar sielai, ar kaip bepavadinsi tą jausmų ir emocijų maišyklę. Kad prieš juos esančiam žmogui, kuriam gyvenimas sukasi kita, nei planuota ar manyta linkme, pats būtiniausias ir vienintelis dalykas nėra žinoti, kaip konkrečiai mediciniškai vadinasi jo liga ir kokie sunkiais terminais įvardijami procesai vyksta jo kūne. Jam ne mažiau svarbu pradėti eiti tokį kelią, kad su(si)voktų, kaip gyventi ir ką daryti toliau.

Labiausiai kiaurėtoj mano galvoj įtsrigęs yra vienas neurochirurgas. Man buvo 23-eji, galvos skausmai aštrėjo, ėmiau ieškoti išeities. Bendra tvarka papuoliau pas neurochirurgą. Šis, pervertęs mano smegenų nuotraukas ir paskaitinėjęs ligos istoriją, atsisuko ir prakalbo: „geriausia išeitis jums – gama peilių procedūros“. Tai procedūros, skirtos švitinti konkrečią smegenų dalį, kad būtų sustabdytas tų negerųjų kraujagyslių plitimas ir kraujavimas.

Buvau skaičiusi, kad ši procedūra laikoma gan rizikinga, nes paveikia ir sveikas smegenų kraujagysles. Be to, tuo metu artimiausiai ji buvo atliekama Švedijoje arba Šveicarijoje. Mano šeima niekuomet nebuvo pasiturinti, tad kilo ir kitų sudėtingų apmąstymų. Išsakius gydytojui kelias abejones, sulaukiau apytiksliai tokio paskatinimo:

„Kiek jums metų? A, dvimtrys. Kaip matau, esat ištekėjus. Tai ko jūs laukiat ir neatliekat procedūrų? Gi po kelerių metų būsit paralyžiuota, sunkiai valdysit kūną ir gulėsit ant lovos. Vyras jus, žinoma, paliks – tad kas tuomet jus žiūrės?“ Mano reakcija – išplėstos akys ir tyla. Ir tuomet gaunu papildymą: „Ko sėdit nustebus? Diagnozę jau keleri metai žinot ir ne pirmąkart apie ją išgirdot“.

Tuo metu išėjau apdujus, neverkiau, nesikeikiau. Šiuo metu taip pat neverkčiau, bet manau, kad ir gydytojui pokalbis nebūtų lengvas – dabar nebepatyliu ir skeliu tiesiai, kai situacija man nepatinka. Tuomet man reikėjo atsigauti po tokio bendravimo su gydytoju, pas kurį ėjau nusiraminti. Ir tik vėliau galėjau imti eiti tuo keliu, nes pirma reikėjo jį įžvelgti tarp tankiai stovinčių medžių.

Prieš kelias savaites, sėdėdama priimamajame, kalbėjau su kitu neurochirurgu ir abu pasijuokėme iš šios situacijos. Gydytojas buvo itin geros nuotaikos ir puikaus humoro jausmo. Visgi, ir jis „ramino“ mane frazėmis, kad kavernoma jau tokia diagnozė, kai nežinai, kada ir kurioje vietoje ji atsinaujins, kad va, prieš kurį laiką jis operavo moteriškę jau septintą kartą, kad nėra man ko nerimauti, nes nekraujuoja į visas smegenis. (Keletą sekundžių mačiau save baisiai neprotingą po kažkelintos opercijos ir staigiai išmečiau iš galvos tą vaizdą – uf).

Taip, aš puikiai suprantu tai. Taip, tai daugelis gali suprasti ir informacija nėra klaidinga. Vis tik – koks man skirtumas, kaip kenčia kiti, kai gyventi kas sekundę man reikia su savo situacija ir savo skausmais. Atsakas, kurį išgirdo neurochirurgas („suprantu, kad mediciniškai aš nesu kritinis atvejis, bet ši situacija iš esmės keičia mano įprastą gyvenimą ir jūs negalite tikėtis, kad mane tai nuramins“), privertė į mane pažvelgti kitaip.

Ir aš esu įsitikinusi, kad kiekvienas, atsidūręs prieš mediką, gali jį priversti pažiūrėti į save atidžiau. Bet – taip pat esu įsitikinusi, kad to daryti jis neprivalo. Tai yra be galo sunku ir toli gražu ne visiems įmanoma. Man pačiai reikėjo „ugdytis“ save nuo pat ankstyvos vaikystės, kai periodiškai būdavau guldoma į ligoninę.

Per tuos pastaruosius dvylika metų turėjau penkias operacijas ir keturias pilnas narkozes. Ligoninėse iš viso esu gulėjusi daugiau nei 20 kartų, jose jaučiuosi gerai ir nerimo nejaučiu, matau ir kiek medikai atsiduoda, matau ir kokie pavargę jie būna, puikiai suprantu ir jų elgesio priežastis. Su tuo žinojimu man pasiseka surasti ir tokių perlų, kad kartais išgirdus frazę „Lietuvoje medicina prasto lygio ir niekam tu nerūpi“ susigniaužia kumštis ir mažų mažiausiai norisi ilgai ilgai aiškinti, kad visur visko būna. Būna, kad ir banke jus nemaloniai aptarnauja, būna ir kad kirpėja ne taip nukerpa. Gi būna – tad būna ir medicinos atstovams visokių dienų, kaip mums visiems.

Vis tik – jei tik medikai imtų ir pamąstytų, kad jų pagrindinis tikslas nėra liga, kad jis labiau liečia pacientą, mažu ir sveikstančiųjų būtų daugiau. Gi nebūtina būti ciuci muci, bet čiut bendrojo pamokymo apie kenčiantį ir begalybę per kelias sekundes jam kylančių negatyvių jausmų tikrai būtų neprošal.

Per pastarąją operaciją praėjusių metų vasarą dvi seselės įstūmė mane, jau gulinčią stumdomoje lovoje ir vežamą į operacinę, į liftą. Lifte stovėjo dar dvi moteriškės, labiausiai panašios į gydytojas. Man pasidarė vėsoka ir užsitempiau ant savęs gulėjusį užtiesalą iki kaklo. Viena iš jų man sako: „nebijokit, viskas bus gerai“. Aš atsakau: „žinau, tai jau septinta mano operacija“. Moteriškės išplečia akis. Priduriu – „ir jūs nebijokit“.

Tad ir nebijokim!